Narkotikų plitimo problema šalyje dramatiškai auga. Apsvaigusiems asmenims ėmus terorizuoti gyventojus, kiekvieną savaitę į medicinos įstaigas detoksikacijai pasiekiant paaugliams, o daliai jų net mirštant, valdžia nebegali ignoruoti narkotikų plitimo šalyje mąsto. Tačiau paaiškėjo tai, kad ilgus metus ignoravus ir net slėpus situaciją dėl narkotikų šalyje, valdžia neturi reikiamų priemonių, veiksmų plano ir net idėjų šiai problemai suvaldyti.

Vilniaus rajonuose pradėjus siautėti labai didelę priklausomybę turintiems ir smarkiai apsvaigusiems asmenims, ligoninėms pildantis apsinuodijusiais paaugliais, keliems net mirus nuo apsinuodijimų valdžios atstovai su vidaus reikalų ministre Agne Bilotaite priešakyje surengė ne vieną parodomąjį susirinkimą, kurių metu paaiškėjo tik viena – visa sistema, nuo prevencijos, teisinio pagrindo iki bausmių sistemos ir gydymo programų yra visiškai sugriauta ir neveikia.

Paaiškėjo skandalingi faktai apie tai, kad viešąją tvarką turinčiai užtikrinti policijai trūksta daugybės pareigūnų pakankamai ekipažų komplektacijai. Vis dar dirbantys ekipažai dirba padidintu krūviu ir vos spėja į pačius pavojingiausius iškvietimus, tad patruliuoti ar lankyti įtartinus butus, tikrinti galimai narkotikų platinimu užsiimančius asmenis tiesiog nėra kam.

Pagaliau ir teisinė sistema nesukuria tinkamų įrankių kovai su narkotikų prekyba ir vartojimu. Štai, pavyzdžiui, sulaikytam smarkiai apsvaigusiam asmeniui galima taikyti tik administracinę atsakomybę, pritaikant jam tik simbolinę baudą, o sulaikyti jį galima vos kelioms valandoms, po kurių jis ir vėl grįžta į tas pačias gatves. Jokio algoritmo, kaip būtų galima ištraukti šiuos asmenis iš gatvių, teikiant jiems kvalifikuotą pagalbą taip pat nėra.
Kalbant apie prevenciją – jos realiai nėra. Vilniuje, kur jau prieš trejus metus pasiteisinusią prevencinę programą mieste turėjęs diegti Vilniaus Visuomenės sveikatos biuras visus tuos metus tik rinko statistiką ir ją pristatinėjo gražiose skaidrėse. Jokios strategijos, prioritetų, jokio veiksmų plano ar konkrečių žingsnių per tuos trejus metus taip ir nebuvo parengta.

Toks valdžios požiūris į vieną didžiausių šio amžiaus iššūkiu netenkina. Juk vis labiau besiskverbiantis į bendruomenes narkotikai ne tik žudo žmones, bet ir griauna aplinkinių gyvenimus. Akivaizdu, kad taip plintant narkotikams, toliau valstybė laukti nebegali.

Kova su narkotikų plitimu privalo tapti valstybės prioritetu, jai paskiriant ne tik dėmesį, bet ir pakankamas lėšas. Pirmiausia, gerai įvertinus situaciją, turėtų būti sukurta tinkama teisinė bazė, kuri leistų tinkamai užkardyti nusikaltimus ir taikyti ir prevencinį pobūdį turinčias bausmes. Turi būti skirtas pakankamas finansavimas policijai, užtikrinant galimybes efektyviai kovoti tiek su narkotiniu medžiagų importu, tiek ir su mažmenine prekyba.