Visuomenei pasipiktinus, vidaus reikalų ministrei Agnei Bilotaitei nepavyko tyliai ir ramiai perduoti Vidaus reikalų ministerijos (VRM) sanatorijų „Turto bankui“. Tai būtų lėmę ne tik ministrės partietės giminaičių praturtėjimą, bet ir galimybę privačiam verslui gauti žemės sklypus ir pastatus su visa reikiama įranga ir infrastruktūra rekreacinio turizmo plėtojimui prestižiniuose Lietuvos kurortuose.
Atrodo, kad ministrė nepasimokė, gal net po karo pradžios pradėjus augti jos reitingui kiek atsipalaidavo ir, prisidengdama niekam nežinomų komisijų neva pateiktais siūlymais, atiduoda dar vieną didelės vertės valstybės turtą ant prekystalio. Šis objektas – vadinamieji VRM rūmai, esantys beveik pačiame Vilniaus centre.
Gal tai tik sutapimas, tačiau visus objektus, kurių dėl neva perteklinių funkcijų siūlo atsisakyti A. Bilotaitė, sieja vienas bendras vardiklis – visi jie yra nepaprastai gerose, o kartu nepaprastai brangiose ir verslą itin dominančiose vietose. Štai, tarkime, sanatorija „Pušynas“, kurią privatizuoti norėjo atiduoti VRM, turi ne tik puikius pastatus su modernia reabilitacine įranga, bet ir daugybę laisvos žemės, esančios vos 300 metrų iki jūros, kur galėtų atsirasti privatūs daugiabučiai ar net keli viešbučiai.
VRM rūmai, kurių siūlo atsisakyti A. Bilotaitės valdoma ministerija, yra beveik Vilniaus centre, galima sakyti ant Neries kranto, iš kur atsiveria puikūs vaizdai į upę ir miškus. Labai tankiai statyti mėgstantys Vilniaus nekilnojamo turto plėtotojai ten tikrai galėtų pastatyti net kelis verslo centrus, prie kurių tikrai prišlietų vadinamosios premium klasės daugiabučius, kur vienas butas kainuotų tikrai ne vieną šimtą tūkstančių eurų.
Ministrė, teikdama tokius siūlymus, aiškina, kad Vyriausybės tikslas yra atsisakyti perteklinių funkcijų. Tai tikrai yra prasminga, kai kalbama apie jokios funkcijos neatliekančius, tik mokesčių mokėtojų pinigus ryjančius objektus. Bet tiek anksčiau darytų bandymų dėl sanatorijų, tiek ir VRM rūmų atveju taip nėra.
Net jeigu taip ir būtų, valstybė, planuodama atsisakyti dešimtis milijonų vertų objektų, tai turėtų daryti ypač skaidriai ir viešai. Turėtų vykti diskusijos tiek su pačiais pareigūnais, tiek ir su visuomene, negali būti net kalbų apie aptakius pranešimus spaudai ar net akis badančius interesų konfliktus, kai iš tam tikrų sprendimų tiesioginę naudą gali gauti jos partijos bendražygės, dar ir turinčios asmeninį pasitikėjimą. Dabar gi, atsisakydama milijonų vertės turto, VRM ne tik neaiškina motyvų, bet ir slepia tikruosius objektus, savo pranešimuose įvardydama tik visuomenei nieko nesakančius įstaigų pavadinimus. Štai pastaruoju atveju, kai visuomenė išgirsta, kad yra atsisakoma viešosios įstaigos „Vilniaus kultūros, pramogų ir sporto rūmai“, turbūt retas susimąsto, kad kalbama apie visiems žinomo prie Žirmūnų žiedo esančio legendinio pastato atsisakymą.
Visuomenei ir žurnalistams domintis tokių sprendimų priėmimu, ministrė aiškina, kad tokius siūlymus, girdi, teikia ne bet kas, o specialiai VRM sudaryta komisija. Tai neva turėtų pridėti tokiam sprendimui motyvacijos ir profesionalumo, nes juk tai – komisija! Tačiau žmonės nėra tokie kvaili ir supranta, kad ministrės iniciatyva ir galimai jai aktyviai dalyvaujant iš lojalių, gal net ir tai pačiai partijai priklausančių VRM darbuotojų ar net politinį pasitikėjimą turinčių asmenų sudaryta komisija gali priiminėti ne visuomenei, o ministrei ar jos partijos nariams naudingus siūlymus.
Tad dar sausio mėnesį, kai visuomenei kilo daugybė klausimų dėl sanatorijų atsisakymo, aš asmeniškai kreipiausi į vidaus reikalų ministrę ir šios ministerijos kanclerę, prašydamas nurodyti šios komisijos sudarymo pagrindus, atrankos kriterijus ir asmenų, dalyvavusių komisijos veikloje, vardus ir pavardes. Ir nors teisės aktai reikalauja atsakymus į bet kurio piliečio užklausą pateikti per 20 kalendorinių dienų, net ir šiandien, praėjus keturiems mėnesiams po kreipimosi, jokio atsakymo iš VRM apie tą nuolat ministrės linksniuojamą komisiją vis dar negavau. Tikrai keista, nes jeigu komisija tikrai profesionali ir sudaryta skaidriai, kodėl gi reikia slėpti šias aplinkybes nuo visuomenės?
Dabar ministerija aiškina, kad rūpintis, tarkime, pareigūnų reabilitacija, jų sportinių įgūdžių tobulinimas ar kultūrinis užimtumas nėra jos funkcija ir reikalas. O dėl tolimesnio objekto likimo, sprendimas neva perleidžiamas visuomenei. Galima net pamanyti, kad pareigūnų ši ministrė nelaiko visuomenės dalimi. Tačiau taip aiškinti gali tik tie, kurie nesirūpina savo pavaldiniais, neturi fantazijos arba turi labai konkretų tikslą.
Stebina, kad Vidaus reikalų ministerijos vadovė nemato galimybės, investavus nedideles lėšas į remontą, atnaujinti sporto ir pačių rūmų sales, rūmuose esančias šaudyklas ir pritaikyti jas tiesiogiai pareigūnų poreikiams – tobulinti jų kovinius, šaudymo įgūdžius, sportinę formą, pagaliau sudaryti galimybę jų bendruomenės kolektyvams vykdyti kultūrinę veiklą. Negi pareigūnai nesinaudotų infrastruktūra, esančia tokioje patogioje vietoje? Vargu. O teiginiai, kad pareigūnai pastaruosius metus šiomis patalpomis nesinaudojo, menkai įtikina, mat čia kaip ir su sanatorijomis – jeigu neskiri pinigų reabilitacijai, logiška, kad ja pasinaudoti negali daug žmonių. Tad jei viską išnuomoji privatiems klubams, logiška, kad pareigūnams laisvų laikų ir nebelieka. Patiems sudarius tokią situaciją, tampa lengva aiškinti, kad neva pareigūnams tai nereikalinga, nes per metus nebuvo užfiksuota, kad jie būtų naudojęsi patalpomis. Naudotis galimybių nėra, o jei nesinaudoja, vadinasi, nereikia. Tai ne argumentai, tai paprasčiausia manipuliacija.
Gerai, tarkime, kad rūmai nereikalingi pareigūnams, bet negi jie nėra reikalingi bendruomenėms, jaunimui, kurie turi įvairių veiklų ir užsiėmimų, jiems nepaprastai trūksta vietų Vilniuje. Čia juk galėtų repetuoti, sportuoti, kurti daugybė meninių ir sportinių kolektyvų. Tad kodėl nepasiūloma įstaigą su visais rūmais perimti Švietimo, mokslo ir sporto ministerijai? Pagaliau ta pati Vilniaus savivaldybė, neleidžiant jai šio turto parduoti, tikrai rastų, kaip jį būtų galima panaudoti visuomenės ir ją sudarančių mažesniųjų bendruomenių poreikiams. O gal čia ministrė kaip ir aną kartą seks pasakas, kurių niekad taip ir nesugebėjo pagrįsti neva vykusiomis diskusijomis su kitomis ministerijomis dėl perėmimo? Primenu, kad anąkart ministrė aiškino, kad sanatorijų Sveikatos apsaugos ministerija atsisakė, o visuomenei ėmus domėtis, kaip ir kada buvo atsisakyta, vietoj atsakymų pateikimo paaiškėjo, kad Sveikatos apsaugos ministerija su mielu noru perims tokius objektus savo žinion.
Pasigirdo konservatorių nuomonių, kad dėl šios vietos ateities turi spręsti ir neva nuspręs Žirmūnų bendruomenė. Pirmiausia, nors rūmų vieta ir yra pačiame Žirmūnų pakraštyje, vis dėlto dėl tokio objekto panaudojimo turėtų spręsti tikrai ne išimtinai vieno mikrorajono gyventojai, o visi miestiečiai. Kita vertus, nepaisant to, kas spręs dėl šio objekto, žinant dešiniųjų vykdomą praktiką, greičiausiai šios vietos likimas bus toks, koks dažniausiai ir nutinka valstybinį turtą valdant dešiniesiems ir vis kažką optimizuojant.
Tai, kas nutinka, kai dešinieji perduoda visuomenei priklausančius objektus „bendruomenių poreikiams“, ypač Vilniuje, jau tampa tikromis legendomis. Banalu, bet negalima nepaklausti – kurgi vietoj buvusio Žalgirio stadiono žadėtas „visuomenės poreikius atitinkantis“ nedidelis stadionas toje pačioje vietoje? Kai neseniai ten lankiausi, be biurų kompleksų ir daugiabučių ten nieko nėra. Vietoje senojo Žalgirio baseino – nauji ir labai prabangūs daugiabučiai. Koks likimas laukia Tauro kalno, nugriovus ten buvusius Profsąjungų rūmus, neaišku. Ką jau kalbėti apie mažesnius objektus, kurie neva buvo perleisti visuomenei, o galiausiai tapo privataus verslo nuosavybe…
Greičiausiai toks pat likimas gali laukti ir šio objekto, jeigu visuomenė ir politikai nieko nedarys, tikės pramanais apie efektyvumo didinimą ir tik pasyviai stebės galimą jau įprastu tampantį bandymą pigiai perleisti visuomenės turtą į privačias rankas.
Naujausi komentarai